BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mėnulio rūmai ir jo arbata

2013-01-13  Žymos: , , ,

Buvo tokie Mėnulio rūmai. Juose virė gyvenimas. Jauni ir labai gražūs žmonės, linksminosi, dirbo, kepė duoną, virė žalią arbatą ir nesirūpino niekuo. Neturėjo vargo, kitaip sakant, mėnulio rūmuose. Gyvenimas ten visiems buvo idealus ir niekas nesiskųsdavo. Vakarais eidavo pagarbinti mėnulio ir padėkoti jam už visą suteiktą džiaugsmą, pinigus ir asmeninio gyvenimo laimę. Rinkdavosi visi grupėmis, kad būtų linksmiau ir drąsiau. Giedodavo giesmes, panašias į pagonių, ir šokdavo šokius panašius į liaudiškus. Turėjo karūnas tam tikri asmenys tuose rūmuose. Juos tituluodavo už ypatingiausius darbus. T.y. kada labiausiai pasitarnaudavo mėnuliui ir jo įvestai tvarkai. Visuotinės pasisekimo laimės esmė ir buvo tarnauti jam ir jo rūmams. Kuo naudingesnis esi, tuo labiau apdovanodavo. Aišku, kaip ir visad, visose epochose. Kieno vadžiose riedi, to ir giesmę giedi. Tad ir buvo tarnaujama mėnuliui ir jo tikslams, kurie buvo, aišku, labai geri. Visi. Viskas, kas su juo susiję, buvo vien tik gera.

Tuose rūmuose niekad nepatekėdavo saulė. Buvo amžina tamsa. Kartais, kad rūmų gyventojams nuolatinė tamsa neįkyrėtų, mėnulis pakabindavo kokį didelį paveikslą, su saule ir jūra. Kad visiems “prašviesėtų”. Bet mėnulio rūmų gyventojams, kažkaip keistai, nesimatydavo to paveikslo ir kas jame pavaizduota. Bent jau jie taip sakydavo, lyg iš principo, nes vadovaudavosi instinktu tarnauti savo šeimininkui ir būti jam paklusniems. O juk mėnulio priešingybė yra Saulė. Tad jos jie ir nekęsdavo. Mėnulis kartais pats savo tamsoje ir savo rūmuose pasigesdavo šviesos. Bet kadangi saulę dirbtinais dergimais buvo apskelbęs kaip visuotinį blogį, tai nebuvo kur dingti ir tekdavo sėdėti savo mėnesienoje, laukiant kol kas kitas gal pašvies. Saulė būdama išdidi ir nesijausdama niekuo kalta, dėl dirbtinų dergimų ir visuotinės paniekos, nenorėjo šviesti. Tupėjo savo kalėjime, kuriame ją buvo uždaręs mėnulis, ir švietė tik sau. Nes juk niekam daugiau nereikėjo. Mėnulis irgi buvo išdidus, tam tikra prasme. Jis nenorėdavo pripažinti savo klaidų ar blogų darbų, ir mėgo atrodyti labai geras. Todėl kankino saulę ir laukė, kol ji pripažinusi jo valdžią, išeis iš kalėjimo ir švies, nori to ar nenori. Garbindama jį, kaip ir visi. Na, kaip ir pridera mėnulio karalystėje. Bet saulė to neketino daryti, nes šiaip ar taip, jai kalėjime nesimatė, kad jos kam reikėtų. Ji kiek, ką girdėdavo pro savo kalėjimo sienas, tai nepatenkintų mėnulio garbintojų bambenimus ir šmeižimus įvairiausius. Bandydavo kartais susisiekti su kuom nors ir pasikalbėti, kas gi visiems yra ir ko jie taip užsispyrusiai ją dergia. Bet tai buvo bergždžias reikalas. Su ja niekas nenorėdavo kalbėti. O jei ir pasikalbėdavo su kuom nors drąsesniu, tai mėnulis susekdavo tuos žmones ir grūsdavo į kalėjimo kameras, taip pat. Kas beliko saulei. Tik laukti kol mėnulis susiprotės ir nustos ją dergti. Jei jau jam pačiam reikia saulės šviesos, savo niūriuose rūmuose, tai tegu pirmas tą ir pripažįsta. Galvojo sau gerdama žalią, mėnulio rūmų arbatą, kuri nebuvo tokia jau bloga, bet ir nieko gero. Tik, kad gražus įpakavimas.

Patiko (0)

Rodyk draugams




Komentarai (1) apie “Mėnulio rūmai ir jo arbata”

  1.   rukasvakaris 2012-08-03 22:33 rašė:

    O dar ir tokių sutapimų būna :) Mano blog’o šaknis palietei. Tik mano istorija kiek skiriasi. Tavo temai pritaikant skambėtų taip:

    Kažkada seniai, o gal ir iki šiol, viename mieste, vadintame Mėnulio Rūmais, gyveno mėnulio žmonės: aukšti, skaistaus veido, šviesios odos spalvos baltaplaukiai sutvėrimai. Jie buvo itin protingi ir geraširdžiai. Mėnulio Žmonės puikiai suprato vieni kitus ir kiaurai permatė visatos dėsnius. Jiems negaliojo prietarai ir dievai, prakeikimai ar magija. Jie patys buvo magija. Savo pačių dievai ir deivės. Šis žinojimas atnešė Mėnulio Žmonėms darną ir laimę, o jų pasaulyje persipynė jaunatviškas džiaugsmas bei amžių ramybė.
    Nuo senų senovės šie Mėnulio vaikai buvo tamsos gyviai, tačiau laikui bėgant diena ir naktis jiems tapo lygios. Saulė tapo jų drauge, kaip ir visa kita aplinkuj, taigi jie mielai gyveno tiek šviesoje, tiek tamsoje. Žinoma, tamsta jų širdyse užėmė ypatingą vietą, taigi jie pasiliko seną tradiciją — gerti arbatą vidurnaktį. Kas ten žino, gal ir dabar ją tamsyje gurkšnoja, jei dar tuos senus laikus atmena.

Atgalinė nuoroda | Komentarų RSS

Rašyk komentarą:

Vardas (būtinas)

El. paštas (būtinas)

WWW

Komentaras:


     


    >----------------------------<


    META