Anekdotai / išmintis

1.

Pelenė klausia veidrodėlio:

-veidrodėli, veidrodėli, pasakyk kas pasaulyje geriausias?

Atsakymo nėra, nes nežinau.

2.

Susitaikymas - dorybė.

3.

Pasiūlymas Dievui:

Įrašyti kvailumą į nuodėmių sąrašą, prieš tai atskiriant nežinojimą.

O nežinojimas, juk nepasiteisinimas…

Apie paukštį narve

Vienoje tolimoje karalystėje buvo nepaprasto grožio paukštė. Garsas apie paukštės grožį pasklido po visą pasaulį ir visi karaliai, iš įvairiausių kraštų, atvykdavo pas tolimojo krašto karalių, pamatyti paukštės. Bet, nepaisant paukštės kerinčių sparnų ir spalvų, ji nuvildavo karalius. Nes jos balse buvo liūdesys ir laisvės ilgesys. Karalius paukštę laikė narve ir kruopščiai saugojo, kadangi ji buvo brangiausias karaliaus turtas, pritraukiantis kitų karalysčių dėmesį ir paukštės jam visi baisiai pavydėjo. Karalius matė, kad paukštė nelaiminga narve, prisimindama skrydžio jausmą, bet nenorėjo jos išleisti laisvėn. Kartą, į karalystę, atvyko dailus princas ir suprasdamas paukštės nelaimę narve, nusprendė jai padėti. Slapta, kada karalius nematė, savo tarnams liepė paimti iš karaliaus narvo raktus ir išleido paukštę. Bet per tiek daugybę metų paukštės sparnai buvo nusilpę ir ji greit pavargo skrisdama. Bandė ieškoti jos išvaduotojo dailaus princo. Bet nei jo tarnų, nei princo niekur nerado. Ir nusilpusi nukrito. Princas, jausdamas nelaimę, susirūpino ir vėl įsakė tarnams grįžti ir surasti paukštę, gyvą ar mirusią. Tarnai ilgai ieškojo paukštės, bet niekur nerado. Rado tik jos mėlyną plunksną ir parnešė princui kaip paguodą. Kad mažiau liūdėtų ir pamirštų gražiąją paukštę. Bet princas jautė, kad paukštė gyva. Ir pats išvyko kelionėn jos ieškoti. Pakeliui suvargo ir pražilo. Kada buvo jau be prarandąs viltį ir pasidėjęs plunksną šalia gailėjosi, kad pražudė ir paukštę, ir save, staiga, jo nuriedėjusi skruostu ašara, atgaivino apmirusią paukštę, kuri taip prabuvo toje vietoje, niekieno nepastebėta, daugiau nei keturis metus. Princas labai nustebo ir kartu nudžiugo. Parsivežė paukštę į savo karalystę, kur suteikė jai pakankamai laisvės, ir taip jie abu sau laimingai ir gražiai gyveno. Paukštė toli nenuklysdavo, o princas be reikalo nesiblaškė jos ieškodamas ir buvo ramus. Kadangi mėlynoji paukštė atsigavusi tapo dar gražesnė ir jos balsas suskambo už jūrų marių, princas tapo turtingas nuo aplinkinių karalysčių dovanų ir dėmesio. Visi buvo laimingi ir patenkinti. Svečiai džiaugėsi pamatę tokį nepaprastą grožį ir tarnai džiaugėsi, kad nereikia daugiau vargti.

Povas.

Pabandykite surasti povę.

Pegasas

Buvo toks baltas arklys su vienu, išaugusiu kaktoje ragu - vienaragis. Taip pat buvo panašus į vienaragį, baltas, su sparnais arklys - Pegasas. Pegasą žmonės buvo tarsi pamiršę dėl vienaragio. Ir dėl to Pegasas labai pyko, nes vienaragio blogas gudrybes, žmonės taikė Pegasui. O Pegaso gerus darbus, nepelnytai priskirdavo vienaragiui. Ir taip Pegasas tapo tarsi nepastebimas ar vietoj jo sparnų išaugo ant kaktos ragas. Vienaragis buvo labai mandagus ir savo pykčius mokėjo nuslėpti. O Pegasas vis kovojo su vienaragio garbintojais ir gynėjais, tapo pilnas pykčio aplinkiniams ir jo sparnai jau buvo niekam nebeįdomūs. Viskas, dėl vienaragio populiarumo, tarsi nepastebimai apsivertė aukštyn kojom: ragai tapo patrauklu, o sparnai nuobodu ir banalu.

Tad pasakos moralas būtų: niekad nekovok su blogiu piktuoju, nes jis gali nusigręžti prieš tave patį.

Pasaka apie vorą

Gyveno sau voras - šnipelis. Susirado sau auką - drugelį. Ir ėmė vaizduoti, kad labai geras, mokytojas ir patarėjas didis, kol drugelis ėmė pasitikėti ir išdavė paslaptis, kokių jam reikia. Tada prasidėjo vargas baisus drugeliui. Siurbė voras savo aukai kraują beveik kiekvieną dieną. Kiek leisdavo atsigauti, kad drugelis visus vargus pamiršęs, neišduotų kitiems savo nelaimių. Ir taip tęsėsi drugelio vargai apie tris metus, kol ėmė rašyti savo pasakas. Niekas nenorėjo padėti drugeliui, o be to, ir nenorėjo tikėti. Voras buvo labai jau bjaurus.

Skrendu

Sugalvojo kartą mėlynasis paukštelis (mėlynoji paukštė, bet vadinkim paukšteliu) susikurti Savo Facebook puslapį ir daug kitų. Nes jį kvaileliu laikė aplinkiniai ir bandė įrodyti tai įvairiausiais nešvariais būdais. Be to, paukšteliui tas užsiėmimas visai patiko ir nebuvo kaip kitaip nuveikti ką gero ir naudingo. Paukšteliui siūlė vis arba bjaurastimis užsiiminėti, arba nieko. Besižvalgydamas po platųjį pasaulinį tinklą - internetą, surado tiek daug įvairiausių įdomybių, kad susisuko galva nuo visko. Kartą surado tokį Facebooko puslapį skrendu.lt, ir apsidžiaugė galvodamas, kad gal bent čia kas pradžiugins. Bet, deja. Nelabai ten kas gero buvo. Norėjo atsispausdinti atminimui sau ar kitiems parodyti kokios įdomybės vyksta, bet viskas pakibo… eilinį kartą. Užlūžo… Iš kitos pasakos bjaurusis voras, matyt, savo nagus prikišo. Kad jį kur varnos…

Pasaka apie varlę princesę

Gyveno kartą varlė princesė. Bet ji tokia ten ir princesė buvo. Tik karūną turėjo, o šiaip buvo ne iš pačių gražiausių sutvėrimų ir svajojo bent kartą gyvenime pavirsti į gražuolę tikrą princesę, kuri ir be karūnos atrodytų kaip tikra princesė. Varlė princesė ėmė labai rūpintis savimi, bet niekas negelbėjo. Jos išvaizda ne kuo te pasikeitė ir vis dar buvo ta pati žalia varlės oda ir varliškos akys. Aplinkiniai varlinai ir kitos varlės nesuprato jos vargo ir svajonės, galvodami, kad varlė princesė iš paikumo neturi kur dėtis. Kas jai blogai? Ja rūpinasi, apie ją šokinėja. Juk ji su princesės karūna, o ne kas kitas ir dažnai aplinkinėms varlėms kildavo pavydas. Bet varlės princesės tas neguodė ir ji kartą nuėjo pas raganą, kuri turėjo visokių žolelių ir darydavo stebuklus, bet brangia kaina. Už jos stebuklus, reikėdavo ką nors paaukoti. Beviltiškoje padėtyje varlei princesei atrodė, kad ne gaila paaukoti ko tik ragana panorės, kad tik tapti gražuole mergina, tikra princese, kuriai nereiktų nė karūnos. Ragana paaiškino varlei viską, kad žmonės turi princesių, bet princesės be karūnos tai - pelenės. Ir nepaaiškino dorai, kad jos vargsta. Paaiškino jai, kad ji bus gražuolė. Tikra princesė tik be karūnos. Savo manieromis ir visu vidumi. Bet bus nelaiminga. Varlei atrodė, kad negali būti jog ji bus nelaiminga būdama tikra princese. Apsuko galvą varlei princesei ragana, pasakodama apie pelenes, kokios jos būna geros ir kilnios savo vidumi ir kaip taip gali būti, kad joms nereikia nė karūnos. Sutiko paaukoti raganai savo karūną ir vos tik ją atidavė tapo kilnia gražuole, su kuria reiktų kosmetologams pirma padirbėti, kad jos blankus veidas atsiskleistų. O drabužiai, ką jau ir bekalbėti. Drabužiai buvo suplyšę ir tiek nudėvėti. Mat pelenės būdamos princesiškai principingos, jei ką susirasdavo tinkamo, tai nešiodavo ilgai nerasdamos į ką pakeisti. Be to, ir neturėdavo pinigų geriausiems - brangiems drabužiams. Taip varlė princesė ėmė greit gailėtis, kad paklausė raganos ir atidavė jai karūną, nes peleniškas gyvenimas buvo tikras vargas. Žmonės vos tik įžvelgdavo jos princesiškumą, elgdavosi dar blogiau, nes pelenė neturėjo karūnos, t.y. savo princesiško statuso. Pelenė savo vargu, dar pritraukdavo daugiau vargų ir net sunku paaiškinti kaip.    Tiesiog, kaip sakoma, nelaimės po vieną nevaikšto. Pelenei nesisekė su darbdaviais, darbais ir draugais. Ir vis tas princesiškumas. Jai buvo sunku adaptuotis visuomenėje, būnant kitokia. O ragana tuo metu pasiėmusi princesės karūną ir įgavusi princesės statusą, mėgavosi gyvenimu, įsakinėdama visiems. Varlė pavirtusi pelene suprato, kad ne visada yra gerai būti kilnesniu ir geresniu už kitus, kada neturi savojo statuso. O ragana tuščiai besimėgaudama princesės karūnos galia, sustorėjo ir supiktybėjo, nes nežinojo kaip aplinkinius dar išnaudoti ir kankinti labiau, kad tik įrodyti savo pranašumą. Taip abi jos gavo to ko norėjo, bet buvo abi ir nelaimingos.

Pasakos moralas: geriausia turėti viską ko nori, o jei neturi, nesusidėti su nepatikimais žmonėmis, kad visa tai gauti.

Apie ledo princesę

Gyveno ledo princesė. Ji buvo visai kas kita, nei ledo karalienė. Ledo karalienė buvo bloga. O ledo princesė tebuvo šalta ir vieniša. Princesę buvo sunku prajuokinti, nes ji neturėjo humoro jausmo ir buvo nuobodi, todėl ir vieniša. Jos pagrindinis užsiėmimas buvo žiūrėti nuobodų televizorių ir tinginiauti per dienas. Baisiai nuobodus užsiėmimas. Ji nedirbo nieko, nes princesei kaip ir nepritinka. Bet net jei ir pritiktų, ji negalėjo susirasti sau tinkamo darbo. Ji slapta kai niekas nemato ieškodavo darbo, norėdama gelbėtis iš kasdienio nuobodulio. Bandydama įsidarbinti ji neatskleisdavo savo paslapties, kad ji princesė ir eidavo į pokalbius su darbdaviais kaip eilinis žmogus. Kodėl princesei taip nesisekė ieškoti darbo sunku pasakyti. Gal kaltas jos princesiškumas. Gal ji neatitikdavo darbdavių reikalavimų, nes neturėjo patirties ir buvo nuobodi, nekomunikabili, nors ir protinga. Taip princesė gyveno nuobodžiai sau ledo rūmuose ir stūmė nuobodžias dienas, vieną po kitos, neskaičiuodama jau jų. Blogiausia, kad ji neturėjo draugų ir kalbėdavo tik su dvariškiais, kurie tik tiek ir tekalbėdavo su ja kiek reikėjo. Be abejo, dvariškiai neatstos draugų. Paprasčiausiai aplink ją nebuvo panašių į ją jaunų žmonių. O jei ir pastebėdavo vieną, kitą, jie dažniausiai buvo užklydę laikinai aplankyti jos šaltos karalystės, kuri jiems buvo pernelyg nuobodi. Ledo karalystėje žmonių pagrindinis užsiėmimas buvo žiūrėti TV. Bet žmonės dar bent turėdavo darbus, o princesė nieko, tik TV. Ji mokėsi gaminti maistą, bet viskas jai vis svildavo, nes neturėjo kantrybės sėdėti prie keptuvių ir puodų. Galiausiai princesė sugalvojo palikti savo nuobodžią karalystę ir nuvykti kitur apsižvalgyti. Bet kitur ją apspito apgavikų gaujos, kur beeidavo. Ne visi buvo apgavikai. Bet ji nesugebėjo atskirti. Ir svetimoje karalystėje tik praleido nemažą sumą pinigų (iššvaistė bėgiodama nuo apgavikų). Galiausiai, daug vargų svetur patyrusi, ji grįžo į savo nuobodžius namus su tuo pačiu senuoju televizoriu. Nusipirko naują ir dabar ji jautėsi saugiai būdama namuose, bijodama svetimų kraštų. Televizorius taip ir liko jos vienintelis draugas, o savo karalystėje ji vis tik buvo princesė su princesės statusu.

Apie lūzerianų šalį

Buvo tokia lūzerianų šalis. Turėjo lūzerianą karalių ir jei pastebėdavo savam tarpe kokį nors vieną žmogų, nepriklausantį lūzerianų tipui, vieningai sutelkdavo jėgas ir bandydavo jį (ją) priversti tapti vienu iš jų. Lūzerianų pagrindinis ginklas buvo šmeižimai, fantazijos, provokacijos. Labai veiksminga ir bjauri metodika, kurią pažinojo tik jų aukos. O patys lūzerianai apie tai nieko nežino, nėra girdėję ir, apskritai, kas yra tie šmeižimai, provokacijos ir t.t.? Kaip bebūtų, lūzerianų šalis garsėjo visame pasaulyje ne tik savo bjauriomis metodikomis. Bet apie tai garsiai prabilti buvo nepatartina. Tokį drąsuolį, per daug vėjus keliantį, dar įkišdavo į savo lūzerianų kalėjimą ir kalindami kankindavo tol, kol jis pasiduodavo ir pripažindavo jų „tiesą“. Todėl būti ne lūzerianu, lūzerianų šalyje, buvo labai pavojinga. O apsimesti, ilgam nepavykdavo. Lūzerianai garsėdami savo žiaurumu, visus įbaugino. Bet nepaisant to, lūzerianų pati šalis, turėjo labai gerą įvaizdį. Ir visi lūzerianai, iš pažiūros, atrodė labai švarūs ir geri. Tik tie kas nelūzerianai - susiteršę… Lūzerianai neturėjo problemų dėl įsidarbinimo, dėl atlyginimo, dėl socialinio bendravimo ir t.t. Tik nelūzerianai nuolat buvo nepatenkinti savo gyvenimu. Kadangi, kaip minėjau, lūzerianų šalis pati atrodė labai gera ir garsiai kalbėti kas su ja negerai buvo nepatartina, jiems tapo atviri keliai visur. Tokiu būdu jie išplito žemėje ir puikiai sau įsitaisydavo atitinkamose, „šiltose“ vietose. Mat jie surezgė planą-chuliganą: užkariauti visą pasaulį ir padaryti visus tokiais kaip ir jie - lūzerianais. Tai buvo jų lūzerianiška svajonė. Nelūzerianai žmonės tapo tylūs ir įsigalėjo lūzerianiška tvarka. Tarsi atėjo kažkoks lūzerianiškas okupacijos laikotarpis. Tik žmonės nelūzerianai, taip lengvai nenorėjo pasiduoti ir ėmė kovoti už save, už tai kas dar likę gero, bent patyliukais. Prasidėjo slapta kova už išlikimą nelūzerianu, primenanti partizanų ar knygnešystės laikus. Ta kova tebevyksta. Kas laimės nežinia. Jei tik galėsiu, pranešiu kada viskas baigsis :).

Apie mėlynbarzdį

Gyvena žemėj “ištremtas”, nuo pradžių pradžios, toks sutvėrimas, kurio vaikų pilna planeta - Mėlynbarzdis su šakėmis. Pamatęs gerą žmogų, savo ciuciukams parodo pirštu ir ciuciukai vykdo jo komandas. Puola gerą žmogų. Už ką? Ciuciukai nesigilina. Kur būna Dievas tuo metu? Sapnuoja. Kad pasaulis gražus, tobulas ir visi jį myli, garbina. O jei atsibunda nuo žmogaus klyksmų ir verksmų, kada šunys jį drasko, prasikrapšto savo akį mieguistą ir nusprendžia, kad, matyt, pats kaltas. Gal į Bažnyčią kiekvieną Sekmadienį nėjo. Mėlynbarzdis Dievui papasakoja, kad baisiai bjaurus tas žmogus, nepamaldus ir t.t. Ir jis su ciuciukais žemę nuo brudo valo. Tai Dievas sau toliau padeda galvą ir ramiai užmiega. O tikrasis brudas neblogai sau gyvena, nes Mėlynbarzdis juos globoja.

P.S. Gal šita pasaka ir ne visai gera. Jūs paskaitykit ir man parašykit.