Intro
Šiame blog’e palikau tik “pačias blogiausias” pasakas, nes ketinu, jei man tai pavyks, pasakas “išleisti” skaitmeninėje (ir ne tik) formoje. Kai tik viskas bus sutvarkyta, paskelbsiu nuorodas, kur bus galima mano pasakas įsigyti. Palinkėkite man sėkmės :).
O kam mano pasakos atrodo neoriginalios, skaitykite originalias. Arba skaitykite šitą (su juodu humoru).
Pasakų Karalystė
Buvo tokia pasakų karalystė. Jos gyventojai gyveno pasakų pasaulyje, kuris buvo netikras, bet saugus pasakų karalystės gyventojams, kurie labai bijojo žiaurios realybės. Viską, kur tik buvo pasakojama apie problemas ar dar kažką, kas yra žiaurios realybės dalis, pasakų karalystės gyventojai atmesdavo, ignoruodavo ar vadindavo nesąmonėm ir pan. Jiems tarsi suveikdavo kažkoks “trumpiklis” smegenyse, kuris neleisdavo giliau mąstyti, suprasti… Jie mėgo sėkmės istorijas, laimingas pabaigas, aklą optimizmą, saldų melą, kuriuo jie aklai tikėdavo ir pykdavo, jei kas pasakoja karčią tiesą. Jiems karti tiesa, prasmingi išminties žodžiai, posakiai, gilios mintys atrodydavo beprasmybės, nes kaip ir minėjau, jų smegenyse buvo trumpiklis, ribojantis jų mąstymą. O kas bjauriausia iš visų, kad pasakų karalystės gyventojai, labai gerai apie save galvodavo. Kadangi jų buvo dauguma, ir jie lengvai rasdavo bendraminčių, todėl savo supratimą laikė teisingiausiu. Ir panašu į tai, kad dėl savo riboto mąstymo, neturėjo jokių problemų. Tačiau kitokiems pasakų karalystės gyventojams - tiems, kurie norėjo žinoti realią situaciją ir suprasti daugiau, vyraujanti dauguma, atrodė baisiai tuščia ir beviltiškai kvaila. Jie jautėsi tarsi gyventų kvailių šalyje. Ir gyvenant tokioje aplinkoje, buvo, išties, labai sunku. Juk valdė dauguma, t.y. kvailesni. Tik pasaulis pagal juos! buvo tikras, o visa kita… bambėjimai, pesimizmas, kvailystės, nesąmonės, išsigalvojimai, svaisčiojimai ir t.t. Kitaip tariant, pasakų karalystės dauguma ir kita - likusioji pusė, viena kitą laikė neteisiais ar dar ten kokiais… ir nesutarė tarpusavyje. Nes tarsi kalbėdavo skirtinga kalba. Ir štai, vieną kartą, pasakų karalystės herojė - Pelenė, sugalvojo įsiskverbti į daugumos uždarą pasaulį, atnešdama visiems šviesą - tiesą, kokia ji be atrodytų nepriimtina. Ji suprato, kad visiems reikia suvokti realybę, tam, kad būtų galima kažką pakeisti. Buvo kas ir anksčiau bandė tą padaryti. Bet pasakų karalystės mąstymas, buvo per stiprus. Be to, kaip ir minėjau, pasakų karalystės gyventojai, jautėsi teisiausi ir protingiausi, nes buvo dauguma. Pelenė, suprasdama, kur slypi esminė problema, ėmė mokytis svetimą - pasakų karalystės gyventojų kalbą. Kad visų pirma, galima būtų bent susikalbėti. Tai buvo sunki kalba. Ir jei padarydavai bent menkiausią klaidą, tai galėjo brangiai kainuoti. Taip pat, pelenė pastebėjo, kad ne visada viskas būna aišku iš pirmo karto. Ir supratimas kartais ateina žymiai vėliau. Todėl sugalvojo rašyti. Ir sukūrė savo pasakas. Pelenės Pasakas. Tikėdama, kad ateis laikas ir pasakų karalystės gyventojai kažką gal supras, įžvelgs prasmę, pasimokys ir gal ką nors pakeis savo Pasakų Karalystėje.
Rodyk draugams Apie | Komentarai (0)Anekdotai / išmintis
1.
Pelenė klausia veidrodėlio:
-veidrodėli, veidrodėli, pasakyk kas pasaulyje geriausias?
2.
Susitaikymas - dorybė.
3.
Pasiūlymas Dievui:
Įrašyti kvailumą į nuodėmių sąrašą, prieš tai atskiriant nežinojimą.
O nežinojimas, juk nepasiteisinimas…
4.
Gyvas anekdotas:
Vaikų literatūros skyriaus darbuotoja nejaučia skirtumo tarp vienaragio ir pegaso.
Rodyk draugams anekdotai | Komentarai (0)Apie paukštį narve
Vienoje tolimoje karalystėje buvo nepaprasto grožio paukštė. Garsas apie paukštės grožį pasklido po visą pasaulį ir visi karaliai, iš įvairiausių kraštų, atvykdavo pas tolimojo krašto karalių, pamatyti paukštės. Bet, nepaisant paukštės kerinčių sparnų ir spalvų, ji nuvildavo karalius. Nes jos balse buvo liūdesys ir laisvės ilgesys. Karalius paukštę laikė narve ir kruopščiai saugojo, kadangi ji buvo brangiausias karaliaus turtas, pritraukiantis kitų karalysčių dėmesį ir paukštės jam visi baisiai pavydėjo. Karalius matė, kad paukštė nelaiminga narve, prisimindama skrydžio jausmą, bet nenorėjo jos išleisti laisvėn. Kartą, į karalystę, atvyko dailus princas ir suprasdamas paukštės nelaimę narve, nusprendė jai padėti. Slapta, kada karalius nematė, savo tarnams liepė paimti iš karaliaus narvo raktus ir išleido paukštę. Bet per tiek daugybę metų paukštės sparnai buvo nusilpę ir ji greit pavargo skrisdama. Bandė ieškoti jos išvaduotojo dailaus princo. Bet nei jo tarnų, nei princo niekur nerado. Ir nusilpusi nukrito. Princas, jausdamas nelaimę, susirūpino ir vėl įsakė tarnams grįžti ir surasti paukštę, gyvą ar mirusią. Tarnai ilgai ieškojo paukštės, bet niekur nerado. Rado tik jos mėlyną plunksną ir parnešė princui kaip paguodą. Kad mažiau liūdėtų ir pamirštų gražiąją paukštę. Bet princas jautė, kad paukštė gyva. Ir pats išvyko kelionėn jos ieškoti. Pakeliui suvargo ir pražilo. Kada buvo jau be prarandąs viltį ir pasidėjęs plunksną šalia gailėjosi, kad pražudė ir paukštę, ir save, staiga, jo nuriedėjusi skruostu ašara, atgaivino apmirusią paukštę, kuri taip prabuvo toje vietoje, niekieno nepastebėta, daugiau nei keturis metus. Princas labai nustebo ir kartu nudžiugo. Parsivežė paukštę į savo karalystę, kur suteikė jai pakankamai laisvės, ir taip jie abu sau laimingai ir gražiai gyveno. Paukštė toli nenuklysdavo, o princas be reikalo nesiblaškė jos ieškodamas ir buvo ramus. Kadangi mėlynoji paukštė atsigavusi tapo dar gražesnė ir jos balsas suskambo už jūrų marių, princas tapo turtingas nuo aplinkinių karalysčių dovanų ir dėmesio. Visi buvo laimingi ir patenkinti. Svečiai džiaugėsi pamatę tokį nepaprastą grožį ir tarnai džiaugėsi, kad nereikia daugiau vargti.
Povas.
Pabandykite surasti povę.
Rodyk draugams pauksciai, Įvairios | Komentarai (3)
Apie lūzerianų šalį
Buvo tokia lūzerianų šalis. Turėjo lūzerianą karalių ir jei pastebėdavo savam tarpe kokį nors vieną žmogų, nepriklausantį lūzerianų tipui, vieningai sutelkdavo jėgas ir bandydavo jį (ją) priversti tapti vienu iš jų. Lūzerianų pagrindinis ginklas buvo šmeižimai, fantazijos, provokacijos. Labai veiksminga ir bjauri metodika, kurią pažinojo tik jų aukos. O patys lūzerianai apie tai nieko nežino, nėra girdėję ir, apskritai, kas yra tie šmeižimai, provokacijos ir t.t.? Kaip bebūtų, lūzerianų šalis garsėjo visame pasaulyje ne tik savo bjauriomis metodikomis. Bet apie tai garsiai prabilti buvo nepatartina. Tokį drąsuolį, per daug vėjus keliantį, dar įkišdavo į savo lūzerianų kalėjimą ir kalindami kankindavo tol, kol jis pasiduodavo ir pripažindavo jų „tiesą“. Todėl būti ne lūzerianu, lūzerianų šalyje, buvo labai pavojinga. O apsimesti, ilgam nepavykdavo. Lūzerianai garsėdami savo žiaurumu, visus įbaugino. Bet nepaisant to, lūzerianų pati šalis, turėjo labai gerą įvaizdį. Ir visi lūzerianai, iš pažiūros, atrodė labai švarūs ir geri. Tik tie kas nelūzerianai - susiteršę… Lūzerianai neturėjo problemų dėl įsidarbinimo, dėl atlyginimo, dėl socialinio bendravimo ir t.t. Tik nelūzerianai nuolat buvo nepatenkinti savo gyvenimu. Kadangi, kaip minėjau, lūzerianų šalis pati atrodė labai gera ir garsiai kalbėti kas su ja negerai buvo nepatartina, jiems tapo atviri keliai visur. Tokiu būdu jie išplito žemėje ir puikiai sau įsitaisydavo atitinkamose, „šiltose“ vietose. Mat jie surezgė planą-chuliganą: užkariauti visą pasaulį ir padaryti visus tokiais kaip ir jie - lūzerianais. Tai buvo jų lūzerianiška svajonė. Nelūzerianai žmonės tapo tylūs ir įsigalėjo lūzerianiška tvarka. Tarsi atėjo kažkoks lūzerianiškas okupacijos laikotarpis. Tik žmonės nelūzerianai, taip lengvai nenorėjo pasiduoti ir ėmė kovoti už save, už tai kas dar likę gero, bent patyliukais. Prasidėjo slapta kova už išlikimą nelūzerianu, primenanti partizanų ar knygnešystės laikus. Ta kova tebevyksta. Kas laimės nežinia. Jei tik galėsiu, pranešiu kada viskas baigsis :).
Rodyk draugams Įvairios | Komentarai (3)
